Terapinis refleksinės lokomocijos arba prof. V. Vojtos metodo pritaikymas leidžia aktyvuoti taisyklingus judesių šablonus pacientams, turintiems centrinės nervų sistemos (CNS) arba lokomocinės sistemos sutrikimų, pažeidimų ir juos (taisyklingus judesių šablonus) dalinai arba pilnai atkurti. T. y. taisyklingi judesio šablonai šiems pacientams tampa „prieinami“ ir atliekami, kas kitu atveju būtų labai sudėtinga arba net neįmanoma.
Šie judesiai yra aktyvuojami refleksiškai, stimuliuojant tam tikrus taškus, išgaunamas numatytas ir visada identiškas motorinis atsakas.
Vojta terapijos metu, priklausomai nuo norimo motorinio atsako, pacientas yra pozicionuojamas į specifinę pradinę padėtį, kurioje tam tikru vektoriumi, intensyvumu ir trukme stimuliuojami vienas dar daugiau taškų.
Nepriklausomai nuo paciento amžiaus, atsakas (judesys) į stimulą vyksta automatiškai ir nesąmoningai (refleksiškai) be jokių valingų paciento pastangų.
Reguliariai ir pakartotinai stimuliuojant šiuos taškus ir refleksiškai išprovokuojant judesius, leidžiama pašalinti funkcinį bloką centrinėje nervų sistemoje. Iššaukiant šiuos taisyklingus judesių šablonus refleksiškai, vėliau pacientai sugeba juos atlikti ir savarankiškai.
Vojtos refleksinės lokomocijos pagalba gali būti aktyvuojamos ne tik griaučių-raumenų sistemos reakcijos, tačiau ir:
- akių judesiai,
- žandikaulio ir liežuvio judesiai,
- kvėpavimas,
- autonominės nervų sistemos reguliuojamos funkcijos – šlapinimasis ir tuštinimasis, čiulpimas, rijimas.
Vojta metodas yra labai plačiai pritaikomas ir naudojamas ne tik neurologinių pacientų gydymui.
Taikant refleksinės lokomocijos metodą galima sėkmingai spręsti įvairias problemas, tiek pediatriniams, tiek suaugusiems pacientams:
- centrinės koordinacijos sutrikimus (būkles, kuomet naujagimis neturi pilnos patalogijos, tačiau sutrikusią motorinę koordinaciją ir vėlyvą vystymąsi), CNS pažeidimus ir patologijas (hemiplegija, kvadriplegija, monoplegija, atetozė, distonija, ataksija, cerebrinį paralyžių);
- nugaros smegenų traumas ir patologijas (spinia bifida, smegenų kanalo susiaurėjimą ir kompresiją ir pan.);
- periferinių nervų pažeidimus ir ligas (petinio rezginio, veidinio nervo, išorinio pakinklinio sėdimojo nervo pažeidimus ir paralyžių);
- degeneracines neurologines ligas (Parkinsono ligą, išsėtinę sklerozę, šoninę amiotrofinę sklerozę ir pan.);
- ortopedines, sąnarių traumas ir sutrikimus (tortikolį, šleivapėdystę, sąnarių išnirimus ir nestabilumą, kaulų lūžių pasekmes, sąstingį, sąnarių mobilumo sumažėjimą), taip pat mažinat tokių patologijų, kaip šlaunikaulio galvos displazija, klubo sąnario ankštumo sindromo riziką;
- stuburo iškrypimus (skoliozę, hiperkifozę);
- raumenų distrofiją ir įvairias miopatijas;
- kvėpavimo, rijimo kramtymo sutrikimus.